Tikros moterys ir išgalvotos gėlės.
Parodos «Pavasario vėjas» autorei Jolantai Vitkutei patinka visos gėlės. Kai kurios jų – išgalvotos, neegzistuojančios gamtoje. Tačiau visos portretuose pavaizduotos moterys tikros. Jos žvelgė ne tik iš portretų, bet ir atėjo pasveikinti dailininkę parodos atidarymo proga. 

Rolanda Lukoševičienė.
Nuo 1976 metų parodose dalyvaujanti tapytoja Jolanta Vitkutė meno mylėtojams įsiminė paroda, skirta Arklio metams. Klaipėdos dramos teatre dar galima pamatyti urbanistinių peizažų ciklą «Mano senas mieste», dedikuotą uostamiesčio 750 metų jubiliejui. Neseniai Motinos dienos proga Parodų rūmuose atidaryta J.Vitkutės paroda «Pavasario vėjas», kviečianti pasigrožėti tapytojos sukurtais moterų portretais ir gėlių kompozicijomis. 

Pripiešdavo albumus
Parodoje «Pavasario vėjas» eksponuojama dešimt portretų ir dešimt gėlių kompozicijų. Autorė prisipažįsta, jog labai mėgsta portreto žanrą, jai patinka tapyti žmones. Ypač traukia jų akys. Moterys ir gėlės – puikus derinys, nes visos gėlės skirtos moterims. Tai nereiškia, jog menininkė ignoruoja vyrus – jų portretų yra nutapiusi lygiai tiek pat.

«Tapau nuo gimimo. Pripiešdavau tėvams senų nuotraukų albumų pirmuosius puslapius. Drebėdavau, kad bars mane už tai. Susigūžusi kamputyje klausydavausi, ką jie šneka, vartydami pripaišytą albumą. «Bet kokios akys...»- girdėdavau aptarinėjančius tėvus. Dalyvavau konkursuose vaikų darželyje, piešiau ant asfalto. Mokiausi dailės mokykloje, paskui — dailės pedagogikos Šiauliuose. Dėstytojai pranašavo, jog aš iš portreto valgysiu duoną. Turbūt taip ir yra, nors tapau viską: kompozicijas, jūrą, architektūrą, gėles»,- pasakoja J.Vitkutė, jau keturiolika metų dėstanti dailę Vilniaus dailės akademijoje.  

Keri spalvos
Dailininkę traukia įdomūs personažai: ryškaus charakterio, spalvingos asmenybės. Kartais jiems pati pasiūlo pozuoti. J.Vitkutė prisipažįsta, jog kartais išėjusi į lauką ima jausti, jog akys tiesiog skenuoja aplinką.  

«Kaip nenormalus žmogus viską aplink imi matyti spalvomis, dėmėmis, gabalais ir automatiškai komponuoti — kaip viskas galėtų atrodyti paveiksle». Anot tapytojos, gamtoje visai kitas apšvietimas negu patalpoje. Tačiau dieną viskas atrodo pilkiau, trūksta šešėlių. J.Vitkutę keri ir valdo spalvos. «Nieko negaliu padaryti»,- šypsosi.  

Paprašyta pažaisti vaikišką žaidimą «sėdėjo nykštukas ant kelmo ir skaičiavo spalvas» bei išrinkti labiausiai patinkančią, pašnekovė apsisprendžia greitai: «Man patina kontrastai. Tarkim, šiltos geltonos ir šaltos mėlynos. Tačiau labiau mėgstu šiltas spalvas. Paveikslas privalo skleisti šilumą ir nesiurbti energijos.»  

Nemąsto juodai
Pasak J.Vitkutės, tapyba skirstoma į dieninę ir naktinę. Ne todėl, kad dailininkas piešia dieną arba naktį. Parodos «Pavasario vėjas» autorė tapo naktimis, nes dienomis tiesiog pritrūksta laiko. Tačiau jos naktis neskatina mąstyti juodai. Tuo tarpu nemažai lietuvių dailininkų kažkodėl tapo niūrius darbus. Šiurkštūs, aštrūs kampai ir formos, hieroglifai, geometrija — tai naktinė tapyba. «Apie tokią ekstrasensas pasakytų: siurbia energiją. O dieninė tapyba, atvirkščiai, spinduliuoja energiją, pakelia nuotaiką»,- teigia J.Vitkutė.  

Šiuo metu dailininkė gyvena šviesa. Tačiau į ją vedė ilgas ir vingiuotas kelias: «Kiekvienas žmogus turi pliusų ir minusų, juodo ir balto, kiekviename yra viskas. Tačiau pats žmogus turi nuspręsti, kuriuo keliu pasukti». Tik vienas parodoje eksponuojamas prieš dvidešimt metų tapytas portretas atspindi dailininkės sunkius išgyvenimus. «Tačiau priėjau išvadą: šviesos kelias geriausias. Nesu religinga, bet tikiu Dievą. Tai — šviesa, šiluma, energija. Mano tikslas, kad paveikslai suteiktų žmonėms energijos»,- sakė parodos «Pavasario vėjas» autorė.

 Apie motinas ir motinoms
«Tai saulės šviesa, šiluma ir džiaugsmas, pavasario vėjo dvelksmas... jūsų širdyse...» – šiais žodžiais dailininkė Jolanta Vitkutė pristato savo tapybos darbų parodą, penktadienį atidarytą Dailės parodų rūmuose. Dvi dešimtis tapybos darbų – dešimt portretų ir dešimt natiurmortų – autorė dedikuoja visoms motinoms ir moterims.
Pristatydama parodą Jolanta Vitkutė minėjo, kad jai esą itin malonu tapyti portretus. Dešimtyje eksponuojamų portretų nutapytos moterys pačios buvo parodos atidaryme, džiaugėsi ir kartu drovėjosi žvelgdamos į drobes. Ponia Jolanta sakė, kad ypač jai brangūs esą du portretai. Viename jų nutapyta autorės mama, kitas gi – pačios Jolantos autoportretas.
Paklausta, kas ją skatina tapyti natiurmortus, darbų autorė prisipažino, kad vaizduoti drobėje gėles, kurti jų kompozicijas – pasirodo, toli gražu ne kiekvieną darbą galima vadinti natiurmortu įprastine to žodžio prasme, mat kai kurios gėlių kompozicijos buvo iš autorės vaizduotės drobėn perkeltos, — mėgstanti nuo tada, kai pradėjo piešti. Vienas eksponuojamų darbų buvo nutapytas, kai poniai Jolantai tebuvo šešiolika metų...
«Vienu metu tapydavau gėles ir tokią savo sukurtą puokštę dovanodavau mamai Motinos dienos proga. Šiandien gražiausias sukurtas puokštes noriu padovanoti visoms mamoms», — sakė dailininkė.
Nebe pirmą savo darbų parodą surengusią Jolantą Vitkutę sveikindamas aktorius Bronius Gražys pajuokavo, kad jei autorė būtų gimusi prieš šimtmetį, būt sudariusi rimtą konkurenciją ano meto dailininkams realistams. Ir jau visiškai rimtai prisipažino pasiilgstąs tokių darbų, kuriuos šioje parodoje išvydęs.
O pirmasis ponios Jolantos dailės mokytojas Henrikas Šurkus, pasidžiaugęs nauja jos paroda, pridūrė, jog tobulybei ribų nesą, ir su tuoju tobulybės siekimu sietinas pastabas žadėjo dailininkei išsakyti «viens ant vieno».