Gimiau ir užaugau Klaipėdoje (1962 09 16).

Kad galėtų tapyti, atsisako daug kitų malonių pomėgių
Romualda Laimienė.
Kalbamės su Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos dailės pagrindų katedros dėstytoja, tapytoja Jolanta Vitkute. Dailininkės paskutiniąją tapybos darbų ekspoziciją galima pamatyti Klaipėdos dramos teatre.
-         Kuo jums buvo įdomi praėjusi savaitė?
-         Taip jau atsitiko, kad mano kūrybos paskutiniosios parodos yra teminės. Šioji, eksponuota teatre, skirta miestui. O galvoje jau sukasi kita, skirta Motinos dienai. Tad didžiąją dalį minčių bei fantazijų skiriu jau būsimai parodai. Planuoju ir siurprizų savo artimiems žmonėms. Ekspoziciją sudarys portretai ir natiurmortai.
-         Meilė Klaipėdai atsispindi ir jūsų kūrybos parodoje...
-         Per miesto 750-ąjį jubiliejų pamačiau, kaip miestiečiai myli savo Klaipėdą. Man atrodo, kad iš visų lietuvaičių mes esame labiausiai įsimylėję savo miestą. Aš čia gimiau, augau. Man gera senamiestyje, smagu pereiti Biržos tiltu, džiaugtis pajūriu, pušynais. Jų nematyti – tai kaip netapyti jaukių gatvelių, fachverko statinių, jūros... Juk mes gyvename kurorte su šviesaus smėlio pajūriu, pušynais, kurie teikia daug sveikatos, poilsio. Tik kitas dalykas, kad ne visuomet tai vertiname. O reiktų, juk kitų Lietuvos pakraščių ir miestų žmonės visus metus taupo, kad vasarą galėtų pasilepinti ir pasisemti jėgų būdami pajūryje -    Klaipėdoje ir aplinkiniuose kurortuose. Tiesiog esu labai laiminga gyvendama ir kurdama savo gimtajame mieste.
-         Dailė tapo jūsų profesijos pgarindu, o kurioje vietoje yra muzika?
-         Visuomet tapau grojant muzikai. Beje, mano dukra, būdama ketverių, paprašė smuiko. Vėliau ji mokėsi smuikuoti, dabar skambina pianinu, groja «Žemaituke», dainuoja. Taigi dukra Elena paniro į muzikos pasaulį labiau nei aš. Dar ji spėja lankyti teatro studija.
-         Kokią įtaką jums turėjo tėvai?
-         Tėvai daug dirbo: mama buvo užsiėmusi su studentais, tėvelis dėstė matematiką. Jie buvo atkaklūs, darbštūs žmonės. Mano brolis Mindaugas buvo devyneriais metais jaunesnis. Tai aš jį auginau: kurdavau lėlių teatrus, pasakas. Jis vidurinę mokyklą baigė aukso medaliu. O mama, nors ir būdama labai užsiėmusi, sugebėjo mane išmokyti daug moteriškų darbų, kuriuos pati mokėjo: siūti, megzti, nerti. Būdama mokslininkė, ji sugebėjo tapti tautodailininke ir surengti ne vieną savo darbų parodą. Aš taip pat pasekiau ja – besimokydama mokykloje, įstojau i Tautodailininkų  sąjungą, dalyvavau parodose, toliau gilinausi į meno pasaulį – baigusi dailės mokyklą, lankiau dailės studiją. Vėliau baigiau ailės pagrindų katedrą Šiauliuose.
-         Kokia jūsų mamos būdo savybė jus žavi labiausiai?
-         Mama visą gyvenimą siekia tikslo. Mane žavi jos vidinė stiprybė ir moteriška elegancija. Šis kontrastas ir imponuoja labiausiai.
-         Koks dar kontrastas jus yra nustebinęs?
-         Danijoje buvau patekusi į aukšto lygio žirgų varžybas. Nustebino meilė žirgams. Šiems gražuoliams skiriami puikūs prajodinėjimo plotai, masažai, subalansuotas maistas ir daug kitų komfortiškų dalykų. Turbūt daug kam sunku įsivaizduoti «kurortines» žirgų laikymo sąlygas. Tačiau žirgai įkvėpė ir mane – nutapiau visą ciklą šių gracingų gyvūnų. O iki tol buvau mačiusi tik vadeliotojus Dusetose, ant Sartų ežero.
-         Kas jums – meno kūrinys?
-         Pirmiausia tai – langas, reikia ne užkimšti erdvę, o atvirkščiai – praplėsti. Meno reikia namams. Žmonės mėgsta prisipirkti daug įvairių mažmožių, kaupti suvenyrus, prisikabinti mažyčių paveikslų ir su visais tais kūrinėliais užkemša erdvę. Aš tai pavargstu nuo daugybės daiktų. Labiausiai patinka tapyti architektūrą, portretus ir natiurmortus. Labai smagu, kad viena mano drobė liks Dramos teatre. Tai yra ta vieta, kurioj telpa įvairios meno rūšys ir jas čia pastebi.